Robotų žemė Automata

Videos

Galerija

daugiau nuotraukų Uždaryti

Informacija

Kodėl žmonės turėtų išgyventi? Kodėl mašinos neturėtų evoliucionuoti? Žmonės taip pat yra mechanizmai, jie, kaip ir robotai, dėvi kaukes. Galų gale lieka tik rūpestis ir užuojauta...

„Autómata“ – ilgai lauktas antrasis ispanų režisieriaus Gabe Ibáñezo filmas (pirmasis jo darbas „El Hiero sala“ (Hierro) pasirodė ekranuose dar 2009-aisiais), įtempto siužeto ir itin dėmesį prikaustanti bemaž siurrealistinė antiutopija, kurios veiksmas vyksta XXI amžiaus viduryje. Šiandien kine tikrai gausu postapokaliptinių pasakojimų, kuriuose žmonija stengiasi išgyventi po ištikusios katastrofos – maro, karo, ekonominio žlugimo ar ekologinės nelaimės. Šiame filme viskas vyksta dar prieš apokalipsę. Įdomiausia, kad žmonija, matyt, apskritai liks antrame plane kaip mažas nesusipratimas. Išliks planeta ir kita... rūšis.

Taigi, netolimoje ateityje, kai didžioji dalis gyventojų jau išnyko, o robotai ėmėsi pačių sunkiausių darbų, kažkokiame mieste, vienoje robotų gamybos bendrovėje dirba draudimo agentas Džekas (kaip visada žavus A, Banderasas). Jis tikrina gyventojų skundus dėl robotų gedimo. Robotai privalo laikytis tam tikrų nuostatų, draudžiančių pakenkti žmogui, tačiau Džekas sužino, kad kai kurie dirbtiniai pagalbininkai ėmė patys šalinti savo gedimus ir nebeatlieka jiems patikėtų pareigų. Kai vienas keršto trokštantis žmogus (D. McDermottas) nusprendžia sunaikinti naujai užgimusį robotų gyvenimą, Džekas kiek nenoriai nutaria leistis ieškoti netikėtai atsiradusios robotų sąmonės šaltinio...

Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo lyg dviejų žinomų fantastinių juostų „Likvidatorius“ (Blade Runner) ir „Aš, robotas“ (I, Robot) hibridas. Tai neišvengiami spąstai, į kuriuos gali pakliūti bet kuris neapsiplunksnavęs kino kūrėjas, bet G. Ibáñezas šių dviejų temų samplaiką pripildo visiškai naujo turinio. Kurdamas siurrealistinį ištuštėjusio pasaulio vaizdinį, jis atsisako bet kokių barbariškumo, baimės, nevilties ir smurto apraiškų, o vietoj jų siūlo grimzdimą į prietaringumą, nejautrą ir beprasmiškumą.

A. Banderasas čia puikiai persikūnija į Džeko personažą ir beveik tobulai atlieka jam patikėtą užduotį.

Jis prieš savo valią įtraukiamas į pogrindinį karą, kuris kyla dėl amžinos to, kas nesuprantama, baimės ir nenoro pažvelgti tiesai į akis.

Puikus operatoriaus darbas ir nepamirštamas europinio kino prieskonis išskiria šį filmą iš daugybės panašios tematikos juostų.

Režisierius: Gabe Ibáñez

Vaidina: Antonio Banderas („Oda, kurioje gyvenu“, „13-asis karys“, „Evita“), Birgitte Hjort Sørensen, Dylan McDermott („Olimpo apgultis“, „Ugnies linijoje“), Melanie Griffith („Malholando kriokliai“, „Lolita“).