Du filmai – viena santuoka. Režisieriaus André Cayatte’o ambicingas dviejų dalių ciklas „Santuokos anatomija“ kviečia žiūrovus pažvelgti į meilės ir kasdienybės dramą iš dviejų skirtingų – žmonos ir vyro – perspektyvų. Šio unikalios struktūros sumanymo ištakos siekia François Truffaut pasiūlymą režisieriui André Cayatte’ui imtis eksperimentinio pasakojimo: tą pačią poros istoriją papasakoti iš dviejų kampų, leidžiant žiūrovui suprasti, kaip smarkiai asmeninis suvokimas gali skirtis net ir dalijantis tą patį gyvenimą. Ši idėja iškart primena Akiros Kurosawos „Rasiomoną“ – filmą, kuris garsiai suabejojo objektyvios tiesos egzistavimu, tik šįkart klausimai keliami ne dėl nusikaltimo, o dėl emocinio nesusikalbėjimo, tylos ir nutylėtų lūkesčių santuokoje.
Fransuazė – jautri, idealistiška moteris, mėginanti išsaugoti savąją tapatybę ir meilę šeimoje. Žanas Markas – vyras, bandantis atitikti visuomenės ir šeimos lūkesčius, tačiau slopinantis savo emocijas, veikdamas pagal tai, ko iš jo tikimasi. Jį spaudžia konformizmo našta: pareigos, normos, socialiniai vaidmenys, kurie dažnai stovi aukščiau už asmeninius troškimus. Šie paraleliniai pasakojimai tampa subtiliu pokario Prancūzijos dokumentu, atskleidžiančiu transformacijas šeimos, lyčių vaidmenų ir intymumo sampratose.
André Cayatte – išskirtinė figūra prancūzų kine, kurio kūryba dažnai balansavo tarp socialinio kino ir psichologinės dramos. Jis garsėjo tuo, kad drąsiai kėlė moralinius ir teisinius klausimus tokiose juostose kaip „Visi mes – žudikai“ (1952) ar „Teisingumas įvykdytas“ (1950), pelniusioje „Auksinį liūtą“ Venecijoje. „Santuokinio gyvenimo“ ciklas žymi lūžį jo filmografijoje – tai intymus, psichologiškai tankus pasakojimas, nutolęs nuo teismo salių ir nukreiptas į „vidinį žmogaus teismą“ – santuoką kaip kasdienio sprendimų, kaltės ir neišsipildžiusių lūkesčių lauką.
Šis dviejų filmų duetas ne tik leidžia pamatyti, kiek daug slypi tarp ištartų žodžių ir neišsakytų jausmų, bet ir primena, kad kiekvienas meilės pasakojimas visada turi bent dvi tiesas. Cayatte subtiliai analizuoja, kaip iš esmės tie patys įvykiai gali būti išgyvenami radikaliai skirtingai – ne todėl, kad vienas meluoja, o todėl, kad kiekvienas mato tai, ką yra pasirengęs matyti. Toks humanistinis požiūris dar ir šiandien išlieka aktualus tiek kine, tiek gyvenime. Diptikas pratęsia „Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ režisieriaus Linklaterio juostoje „Naujoji banga“ pradėtą pokalbį apie kino misiją pakeitusį Prancūzų naujosios kino bangos reiškinį, kurio įtaka neišblėso ir šiandien. Vienu didžiųjų šio kino atsinaujinimo įkvėpėjų buvo ir François Truffaut, kurio pasiūlymą išpildė gal ir ne toks ryškus tos pačios bangos irkluotojas André Cayatte.
Du filmai – viena santuoka. Režisieriaus André Cayatte’o ambicingas dviejų dalių ciklas „Santuokos anatomija“ kviečia žiūrovus pažvelgti į meilės ir kasdienybės dramą iš dviejų skirtingų – žmonos ir vyro – perspektyvų. Šio unikalios struktūros sumanymo ištakos siekia François Truffaut pasiūlymą režisieriui André Cayatte’ui imtis eksperimentinio pasakojimo: tą pačią poros istoriją papasakoti iš dviejų kampų, leidžiant žiūrovui suprasti, kaip smarkiai asmeninis suvokimas gali skirtis net ir dalijantis tą patį gyvenimą. Ši idėja iškart primena Akiros Kurosawos „Rasiomoną“ – filmą, kuris garsiai suabejojo objektyvios tiesos egzistavimu, tik šįkart klausimai keliami ne dėl nusikaltimo, o dėl emocinio nesusikalbėjimo, tylos ir nutylėtų lūkesčių santuokoje.
Fransuazė – jautri, idealistiška moteris, mėginanti išsaugoti savąją tapatybę ir meilę šeimoje. Žanas Markas – vyras, bandantis atitikti visuomenės ir šeimos lūkesčius, tačiau slopinantis savo emocijas, veikdamas pagal tai, ko iš jo tikimasi. Jį spaudžia konformizmo našta: pareigos, normos, socialiniai vaidmenys, kurie dažnai stovi aukščiau už asmeninius troškimus. Šie paraleliniai pasakojimai tampa subtiliu pokario Prancūzijos dokumentu, atskleidžiančiu transformacijas šeimos, lyčių vaidmenų ir intymumo sampratose.
André Cayatte – išskirtinė figūra prancūzų kine, kurio kūryba dažnai balansavo tarp socialinio kino ir psichologinės dramos. Jis garsėjo tuo, kad drąsiai kėlė moralinius ir teisinius klausimus tokiose juostose kaip „Visi mes – žudikai“ (1952) ar „Teisingumas įvykdytas“ (1950), pelniusioje „Auksinį liūtą“ Venecijoje. „Santuokinio gyvenimo“ ciklas žymi lūžį jo filmografijoje – tai intymus, psichologiškai tankus pasakojimas, nutolęs nuo teismo salių ir nukreiptas į „vidinį žmogaus teismą“ – santuoką kaip kasdienio sprendimų, kaltės ir neišsipildžiusių lūkesčių lauką.
Šis dviejų filmų duetas ne tik leidžia pamatyti, kiek daug slypi tarp ištartų žodžių ir neišsakytų jausmų, bet ir primena, kad kiekvienas meilės pasakojimas visada turi bent dvi tiesas. Cayatte subtiliai analizuoja, kaip iš esmės tie patys įvykiai gali būti išgyvenami radikaliai skirtingai – ne todėl, kad vienas meluoja, o todėl, kad kiekvienas mato tai, ką yra pasirengęs matyti. Toks humanistinis požiūris dar ir šiandien išlieka aktualus tiek kine, tiek gyvenime. Diptikas pratęsia „Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ režisieriaus Linklaterio juostoje „Naujoji banga“ pradėtą pokalbį apie kino misiją pakeitusį Prancūzų naujosios kino bangos reiškinį, kurio įtaka neišblėso ir šiandien. Vienu didžiųjų šio kino atsinaujinimo įkvėpėjų buvo ir François Truffaut, kurio pasiūlymą išpildė gal ir ne toks ryškus tos pačios bangos irkluotojas André Cayatte.
Fransuazė – jautri, idealistiška moteris, mėginanti išsaugoti savąją tapatybę ir meilę šeimoje. Žanas Markas – vyras, bandantis atitikti visuomenės ir šeimos lūkesčius, tačiau slopinantis savo emocijas, veikdamas pagal tai, ko iš jo tikimasi. Jį spaudžia konformizmo našta: pareigos, normos, socialiniai vaidmenys, kurie dažnai stovi aukščiau už asmeninius troškimus. Šie paraleliniai pasakojimai tampa subtiliu pokario Prancūzijos dokumentu, atskleidžiančiu transformacijas šeimos, lyčių vaidmenų ir intymumo sampratose.
André Cayatte – išskirtinė figūra prancūzų kine, kurio kūryba dažnai balansavo tarp socialinio kino ir psichologinės dramos. Jis garsėjo tuo, kad drąsiai kėlė moralinius ir teisinius klausimus tokiose juostose kaip „Visi mes – žudikai“ (1952) ar „Teisingumas įvykdytas“ (1950), pelniusioje „Auksinį liūtą“ Venecijoje. „Santuokinio gyvenimo“ ciklas žymi lūžį jo filmografijoje – tai intymus, psichologiškai tankus pasakojimas, nutolęs nuo teismo salių ir nukreiptas į „vidinį žmogaus teismą“ – santuoką kaip kasdienio sprendimų, kaltės ir neišsipildžiusių lūkesčių lauką.
Šis dviejų filmų duetas ne tik leidžia pamatyti, kiek daug slypi tarp ištartų žodžių ir neišsakytų jausmų, bet ir primena, kad kiekvienas meilės pasakojimas visada turi bent dvi tiesas. Cayatte subtiliai analizuoja, kaip iš esmės tie patys įvykiai gali būti išgyvenami radikaliai skirtingai – ne todėl, kad vienas meluoja, o todėl, kad kiekvienas mato tai, ką yra pasirengęs matyti. Toks humanistinis požiūris dar ir šiandien išlieka aktualus tiek kine, tiek gyvenime. Diptikas pratęsia „Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ režisieriaus Linklaterio juostoje „Naujoji banga“ pradėtą pokalbį apie kino misiją pakeitusį Prancūzų naujosios kino bangos reiškinį, kurio įtaka neišblėso ir šiandien. Vienu didžiųjų šio kino atsinaujinimo įkvėpėjų buvo ir François Truffaut, kurio pasiūlymą išpildė gal ir ne toks ryškus tos pačios bangos irkluotojas André Cayatte.